Lietuvių liaudies dainų metai: kad daina į dangų koptų
Vasario 8 d. 16 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vyks Lietuvių liaudies dainų metų atidarymo koncertas „Padainuosim mes sustoję“. Jame skambės įvairių Lietuvos etnografinių regionų dainos, o žinomi dainininkai ir liaudies muzikos žinovai dalinsis supratimu apie dainuojamojo paveldo ypatybes bei jo gyvybingumą šiandien. Renginį organizuoja Etninės kultūros globos taryba, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Vilniaus etninės kultūros centras. Koncertas nemokamas.
Koncerte „Padainuosim mes sustoję“ pasirodys Veronika Povilionienė, Daiva ir Evaldas Vyčinai, Eglė ir Rokas Kašėtos, Toma Grašytė-Jegelevičienė, Folkloro kolektyvai „Intakas“, „Laukis“, „Mindrė“, „Opka“, „Poringės“, „Trys gulbelas“, „Tula“, „Versmė“, „Virvytė“. Šie atlikėjai perima autentiškas dainavimo tradicijas, gilina žinias apie atlikimo būdą ir aktyviai skatina liaudies dainų gyvavimą, nevengdami ir naujovių. Pasak šviesaus atminimo muzikologės Zitos Kelmickaitės, šie folklorinio dainavimo puoselėtojai turi drąsos išlaikyti tikrąją liaudies dainą ir siekia, kad „klasikinė liaudies dainos intonacija taptų mūsų dabartinės kultūros dalimi“.
„Dainuoji ir tarsi gyvenimą pergyveni“ – taip yra pasakęs žymus folklorininkas Algirdas Svidinskas, 2024 m. už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir skleidimą įvertintas Kultūros ministerijos premija. Su liaudies dainomis gyventi, švęsti, savo tapatybę stiprinti Lietuvos žmonės ir pasaulio lietuvių bendruomenė raginama visus 2025-uosius metus – šie metai Etninės kultūros globos tarybos sprendimu, palaikant Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui, paskelbti Lietuvių liaudies dainų metais. Tai ypatinga proga – sukanka 200 metų nuo pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio išleidimo. 1825 metais teologas, evangelikų liuteronų kunigas, tautosakos rinkėjas bei skelbėjas Liudvikas Rėza lietuvių ir vokiečių kalbomis paskelbė rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“, papildydamas jį moksline studija „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Šis įvykis laikomas lietuvių folkloristikos pradžia, jis paskatino nuo XIX a. suaktyvėjusią liaudies dainų rinkinių leidybą. L. Rėzos darbas pabrėžė liaudies dainų meninę raišką, turtingą poetinę kalbą, metrinę įvairovę ir aukštas dorovines vertybes. Dainose įžvelgtas natūralumas, nuoširdumas, susijęs su švelnia melancholija, jautriai ir subtiliai reiškiamais meilės jausmais. Rinkinio rengėjas įrodė, kad liaudies dainos yra neatsiejama tautos dvasinės tapatybės dalis. Šis požiūris glaudžiai siejasi su senosiomis dvasinėmis ir kultūrinėmis idėjomis, kurios tebėra svarbios ir šiandieniniams liaudies kūrybos tyrinėtojams bei tradicinio dainavimo praktikams.
2025 metais bus minimas ir pirmojo Lietuvos folkloro archyvo 90-metis. Per dešimtmečius šalies archyvuose sukaupta daug liaudies kūrybos ir papročių medžiagos – saugomi įrašai, rankraščiai, transkripcijos, piešiniai, nuotraukos. Jų pagrindu rengiami ir leidžiami garso, vaizdo leidiniai, kompleksiniai tautosakos rinkiniai, Lietuvių liaudies dainynas (publikuoti 26 tomai). Senieji įrašai tampa lengviau prieinami skaitmeninėje erdvėje, plačiai visuomenei sudarant galimybę geriau pažinti dainuojamąją kūrybą, įvairių kraštų dainavimo ypatumus bei perimti autentišką atlikimo meną.
Per visus 2025 metus visoje Lietuvoje ir tarp pasaulio lietuvių vyks savivaldybių, regioninių, nacionalinių institucijų, organizacijų, bendruomenių organizuojami koncertai, bendri pasidainavimai, mokymai, susitikimai su liaudies dainininkais, parodos, varžytuvės ir kiti renginiai. Etninės kultūros globos taryba kartu su bendraminčiais parengė ir patvirtino Lietuvių liaudies dainų metų veiksmų planą. Siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad dainavimo kultūra yra svarbi tautos savimonei ir istorijai. Juk ir dainuojamoji revoliucija padėjo atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir ją stiprinti.
Lietuvių liaudies dainų metai – puiki proga kiekvienam lietuviui išmokti bent po keletą liaudies dainų, pajusti jų grožį, bendrystę ir dvasingumą dainuojant kartu. Lietuvis dainuoja, pasak šviesaus atminimo religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, atsistojęs, „ir jam ta vieta, kur stovi, pasaulio vidurys <...> Būna, kai kaimas dainuoja ir į jį nueina Dievas, būna, kai minia dainuoja ir į ją nueina Dievas, būna, kai šimtas tūkstančių dainuoja atsistoję viduryje ir į šituos dainuojančius Dievas nulipa ir būna <...> tai jo namai...“
„Liaudies daina – neatsiejama nuo žmonių gyvenimo“ – nuolat primena Pasaulio Folkloro Oskaro apdovanojimu įvertinta Lietuvos dainininkė Veronika Povilionienė. Jos įsitikinimu, jei liaudies dainos išnyks iš mūsų gyvenimo, silps ir meilė žmogui, aplinkai, dvasiai. Kaip sako dainininkė, „daina į dangų kopia ir paskui save žmones traukia.“
