Vilniaus etninės kultūros centras paskutinįjį vasaros mėnesį kviečia praleisti su šiaudiniais sodais
Rugiapjūte pakvipusių laukų proga bei besidžiaugdamas vis dar šviežiu šiaudinių sodų rišimo tradicijos įtraukimu į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, Vilniaus etninės kultūros centras kviečia mokytis sodų rišimo ir tapti šios tradicijos sergėtojais bei puoselėtojais. Jau šių metų rugpjūčio 9–11 dienomis Vilniaus universiteto Botanikos sode (Kairėnų g. 43) vyks šiaudinių sodų rišimo stovykla „Sodo rėda“, siūlysianti daugybę įvairių dirbtuvių – savo žiniomis čia dalinsis patyrę Lietuvos ir užsienio šiaudinių dirbinių meistrai. Stovyklos dalyviai turės galimybę išmokti šiaudinių sodų rišimo pagrindų, pažadinti savo vidinį menininką kurdami savus sodų raštus ir susirišti įvairiaformių sodų bei jų puošmenų – saulučių, paukštelių, angeliukų. Negana to, Liublino krašto sodo – pajonko – rišimo mokys iš Lenkijos atvykstantys meistrai, o papuošalų pynimo tradiciją pristatys ukrainiečių pynėjos.
Tiems, kam „Sodo rėdos“ pasirodys per maža, žinias plėsti galės pasitelkę jau visai greitai pasirodysiantį Vilniaus etninės kultūros centro leidinį „Šiaudiniai sodai. Straw gardens“, kuriame apžvelgiama ne tik šiaudinių sodų rišimo tradicija, istorija, bet ir kviečiama susipažinti su keturių sodų rišėjų – Zitos Kumpelienės, Rasos Družienės, Loretos Lichtarovičienės ir Jurgitos Treinytės – unikaliomis istorijomis, filosofija ir savitu darbo pobūdžiu nuo šiaudo paruošimo iki sodo surišimo. Negana to, leidinyje pristatomi šiaudinių sodų pavyzdžiai ir rišėjų šiaudinių dirbinių – dviaukščio, ritininio, kubinio sodų, šiaudinių žvaigždžių ir žaisliukų – rišimo schemos. Detalias dirbinių schemas praturtina į mokomuosius vaizdo įrašus nukreipiantys QR kodai, kad į sodų rišėjų būrį įsilieti būtų dar paprasčiau.
Šiaudinių sodų rišimas – vis daugiau susidomėjimo sulaukianti paprotinės dekoratyvinės dailės rūšis, žavinti galimybe prisiliesti prie ilgametes tradicijas turinčio ir ramybe alsuojančio meno. Ant siūlo besisukančios, iš šiaudų sunertos, simetriškos, geometrinės formos erdvinės konstrukcijos – sodai – pasižymi ir simboline reikšme. Šie dirbiniai, į vienį sujungiantys padrikus šiaudus, atspindi harmoniją ir pasaulio tvarką, kurioje vietą atranda ir žmogus, juos galima sieti su dangaus sodais, šventa erdve ar žemiškuoju sodu, namais. Rudenį gimę, žiemą miegoję, vasarą augę ir gyvent nustoję, kaip mena mįslės, rugiai – įkūnija ir dvasios neramumo idėją, o šiuolaikiniam žmogui gali tapti ir gražiu tvarumo bei įvairiapusio panaudojimo pavyzdžiu.
Sodai, tikrai rišti, kaip liudija etnografiniai šaltiniai, dar XIX a., žymėjo svarbius kalendorinius ir žmogaus gyvenimo įvykius – savo švelniu sukimusi namų gyventojus lydėjo tiek metų cikle, tiek gyvenimo kelyje. Kiekvienas svarbesnis gamtos ar žmogaus gyvenimo virsmas būdavo palydimas dermę grąžinančio ir skalsą bei sėkmę namiškiams žadančio sodo pakabinimu. Vienas tokių atvejų – vestuviniai sodai, linkėję darnaus, harmoningo ir kaip pats sodas gražaus bei turtingo šeimyninio gyvenimo. Ir šiais laikais sodai simboliškai tęsia erdvės pašventinimo funkciją, į juos neretai sudedami šilčiausi linkėjimai ir geros mintys. Net jei ir renkamasi sodus kabinti tik kaip estetiškas puošmenas, tai vis tiek rodo, kad šie tradiciniai dirbiniai išlieka svarbia lietuvio etninės savimonės dalimi.
Daugiau informacijos apie šiaudinius sodus skelbiama svetainėje sodai.eu.
Tekstas parengtas remiantis dailėtyrininkės Daivos Beliūnienės straipsniu „Šiaudiniai sodai“ leidinyje „Šiaudiniai sodai. Straw gardens“, Vilniaus etninės kultūros centras, 2024 (in press).
