Žvilgsnis į leidinį „Šiaudiniai sodai. Straw gardens“
Į Vilniaus etninės kultūros centrą atkeliavęs antrasis knygos „Šiaudiniai sodai. Straw gardens“ leidimas kartu su dailėtyrininke Daiva Beliūniene kviečia pasinerti į sodų istoriją, simboliką ir prasmę, o su keturiomis auksarankėmis rišėjomis – Rasa Družiene, Zita Kumpeliene, Loreta Lichtarovičiene ir Jurgita Treinyte – lydimiems pasakojimų, aiškių schemų ir mokomųjų vaizdo įrašų, praskleisti sodų rišimo paslaptis.
Žarandėliai, vorai, šišuonai, vėlių nameliai, rekėžiai ir dar daugelį kitų vardų turintys šiaudiniai sodai buvo ne tik patalpų puošmena, bet ir turėjo sakralinę, apeiginę paskirtį. Prieš kiekvieną gamtos ar žmogaus virsmą surištas ir šviesiausioje namų vietoje pakabintas sodas grąžindavo dermę metų rato ciklu besisukančiam gyvenimui, lemdavo skalsą ir sėkmę, jaunavedžiams užtikrindavo darnų gyvenimą, o gimusį vaikelį net apsaugodavo nuo ligų ar piktos akies.
Leidinyje dviaukštį soda susirišti moko Loreta Lichtarovičienė, gimusi Anykščių krašte ir užaugusi, kaip pati sako, lydima stebuklingų bobutės pasakų ir pasakojimų. Pirmąjį sodą ji pamatė dar paauglystėje – seno namo palėpėje, o juos rišti pradėjo įsidarbinusi etninės kultūros mokytoja: „Rišau taip, kaip man atrodė, kokį prisiminiau paauglystėje matytą sodą.“ Savo žinias pagilino ir įvairių rišimo būdų išmoko vėliau, kai visai netikėtai paaiškėjo, kad jos vyro mama – ketvirtos arba trečios kartos sodų rišėja. Kaip sako pati Loreta: „Sodas jau pats savaime ypatingas kūrinys. Tačiau dar ypatingesniu jis tampa tada, kai rugių grūdus palaikai savo saujoje, pasėji, lauki pirmųjų želmenų, nuo pavasario lankai, apdainuoji, grožiesi rasojimu, plaukimu ir žydėjimu. Savo rankomis nusikerpi ir pasiruoši šiaudelius savo sodui. Tad kiekvienam palinkėčiau susirišti po asmeninį, savo rankomis užaugintų rugių sodą.“
Rišėja Zita Kumpelienė gimė Panevėžio rajone, Sodeliškių kaime, kuriame nuo vaikystės domėjosi kaimo moterų kuriamais rankdarbiais. Mokykloje dirbdama fizikos ir technologijų mokytoja Zita iš pat pradžių pradėjo rišti šiaudines girliandas, žvaigždes, žaisliukus, reketukus, o vėliau susidomėjo kolegės Vitenės Repšienės kuriamais kubiniais ir ritininiais (bočkiniais) sodais, kurių schemas ir mokomuosius vaizdo įrašus ir rasite šiame leidinyje. Stebėdama jos kūrybą, lankydama parodas, Zita išmoko rišti ir pati. Rišėja sako: „Šiaudiniai sodai man – gyvenimo būdas. Jų kūrimas suteikia džiaugsmą ir ramybę. Sodai – tai ryšys su gamta ir mano šaknimis. Svarbiausią dėmesį soduose skiriu jų formai. Kiekvienas sodas – mažas meno kūrinys, į kurį sudedu savo meilę tradicijoms. Augindama sodus jaučiuosi artima savo protėviams ir tuo pačiu metu kuriu kažką naujo, kas atneša grožį ir prasmę į mano ir kitų gyvenimus.“ Šiaudinis sodas sukosi ir Zitos fizikos kabinete, anot rišėjos „Sodas – ne tik grožis ir energetika. Jame daug mokslo. Čia rasi kubinės kristalinės gardelės modelį, deformacijų rūšis. Sodas padės, kai skaičiuosi trikampio, ritinio ar kubo dėmenis.“
Susirišti dvi dvylikakmpes žvaigždes (pradedantiesiems ir pažengusiems) leidinyje moko Rasa Družienė. Ji gimė Sodelių kaime, Panevėžio rajone, meną puoselėjančioje šeimoje: tėtis drožinėjo skulptūras, pynė šiaudines skrybėles, mama – mylėjo rankdarbius, audė. Kaip sako pati rišėja, „Širdyje vis rūpėjo imtis tradicinių lietuviškų šiaudinių sodų. Pradėjau domėtis papročiais, tradicijomis, sodų rišimo technika. Sužinojau, kad sodus verti mokėjo mano močiutė.“ Pradėti verti sodus Rasą įkvėpė jos tetos Aldonos dovana vestuvių proga – pačios surištas šiaudinis sodas, papuoštas paukšteliais, gandrais ir lopšeliu su kūdikėliu. Šis sodas tapo Rasos įkvėpimu surišti pirmuosius dviaukščius sodelius, žaislus kalėdinei eglutei, paukštelius, žvaigždutes, kurias šv. Kalėdoms rišdavo ir Rasos močiutė. Dabar rišėja sako: „Kurdama sodus stengiuosi išsaugoti tradicijas ir kartu suteikti jiems originalumo. Todėl mano mylimiausi mažyčiai šiaudiniai sodeliai: lengvučiai, tankūs ažūriniai, suverti iš kelių šimtų, o kartais ir kelių tūkstančių ploniausių vos 1–2 cm ilgio rugių šiaudelių. Tai tarsi sodų atspindžiai, į šiandieną perkelti iš mūsų protėvių pirkių. Tarsi akimirkos iš vaikystės, tarsi prisiminimai iš senelių pasakojimų, kuriuos norisi išsaugoti lyg nuotraukas iš senų albumų.“
Leidinyje taip pat atrasite ir žavių šiaudinių žaisliukų – saulutę, paukštelį, angeliuką ir arkliuką, kuriuos susirišti moko kaišiadoriškė Jurgita Treinytė. Kaip teigia rišėja, „Šiaudiniai dirbiniai man – būdas keliauti ir dalytis, sutikti skirtingus žmones, pabūti įvairiose Lietuvos (ir ne tik) vietose. Viena iš gerųjų gyvenimo su sodais dalių yra ta, kad šiaudiniai dirbiniai – tai mūsų senasis lietuviškas paveldas, perduodamas iš kartos į kartą ir iš žmogaus žmogui. Ruginiai grūdai skirti šventai duonai kasdieninei. O šiaudai – tai palikusi dvasia, ją galima mesti lauk, o galima sukurti rugio šiaudo stebuklus, sakraliais sodais vadinamus.“ Jurgita pirmą kartą šiaudinius sodus pamatė Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje, Vilkijoje, prieš 30 metų. Tada jai įstrigo muziejininkės, sodų rišėjos Vidos Sniečkuvienės pasakojimas apie šiaudinių sodų tradiciją ir simboliką. O ją pačią, pradėjusią rišti šiaudinius sodus 2012 m., stipriai paveikė tuometinė Vilniaus etninės kultūros centro darbuotoja, sodų rišėja Marija Liugienė. Jurgitai šios rišėjos yra „šiaudinių sodų atgaivinimo, saugojimo, puoselėjimo patriarchės, jų gyvenimas persmelktas šiaudinių sodų rišimo, tradicijos skleidimo. Matyt, mano kažkuria dalimi taip pat. Dalinuosi rugio šiaudo spindesiu…“
Šiaudinių sodų istoriją, daugiau rišėjų pasakojimų, šiaudinių dirbinių schemas ir QR kodus į mokomuosius vaizdo įrašus rasite Vilniaus etninės kultūros leidinyje „Šiaudiniai sodai. Straw gardens“. Knygą įsigyti galima gyvai Vilniuje adresu Pamėnkalnio g. 34 arba elektroninėje parduotuvėje.
