ETNOPASKAITA | Kilmės klausimas baltų mitologijoje

Paskaitos klausytojai bus kviečiami kartu aiškintis, kaip kilmės klausimas keliamas filosofijoje ir mitologijoje, bei šio klausimo kontekste nagrinėti Sovijaus mitą.

Kaip pristato pat tyrėjas, horizontas yra ypatinga / savita patirties struktūra. Horizonto sąvoka apibrėžia sąmonės gebą aprėpti reiškinių lauką, juos įtraukiant į artimumo, pažįstamumo, familiarumo sritį (visa, kas paslaptinga, nepažinu ir t.t. lieka anapus horizonto). Taigi mitologija, siekdama aiškinti nesuprantamus, paslaptingus, steigiamuosiuos reiškinius, yra nusikreipusi anapus žmogaus horizonto. Mitiniai pasakojimai apie steigiamuosius veiksnius veikia kaip supažindinimo su paslaptingais reiškiniais bandymai.

Šioje vietoje, anot pranešėjo, galima filosofiškai kelti kilmės klausimą dvejopa prasme. Kelti horizonto kilmės klausimą, kaip tai daro Husserlis, aiškinantis genetinę patirties išsidėstymo sąrangą ir pamatinių logikos sąvokų (pvz. prieštaravimo, lygybės, ir t.t.) kilmę patirtyje. Ir kelti kilmės klausimą ontologiškai, kaip tai daroma ontologinėje antropologijoje, nagrinėjant mitinius ir kitus naratyvus apie žmogaus (ar kokio kito dalyko) kilmę.

Vakarų mokslinis pasaulėvaizdis primygtinai siūlo savitą pasakojimą apie žmogaus kilmę, kurį galima įvardyti kaip žymintį „iš gyvūno į žmogų“ kryptį. Tarp pasaulio vietinių tautų, o taip pat senosiose Europos kultūrose, esama mitinių pasakojimų apie žmogaus kilmę anksčiau gyvūnų, kurią apibūdina kryptis „žmogus-gyvūnas“.

Vienokia ar kitokia prasme, šie kilmės klausimai persiduoda į tai, kas jau buvo apibrėžta kaip horizontas. Tai yra vienas iš bendriausių būdų, kuriais remiantis sąmonė išdėlioja besireiškiančių įvykių reikšmes, bendriausias pasakojimas, kuris glūdi įprastų įvykių supratimo užnugaryje.

Būtent šiuo atžvilgiu dr. Ignas Šatkauskas kvies nagrinėti Sovijaus mitą, kaip lietuviškos mąstysenos, lietuviško horizonto-akiračio kilmės šaltinį.